10 klausimų osteopatui (iš žurnalo Mažylis)

Jei mažylis susižeidžia, skubame pas gydytoją traumatologą, jei jam sustreikuoja pilvas, namų vaistinėlėje ieškome vaistų. Tačiau osteopatai įspėja: ne visuomet reikia gydyti tą vietą, kurią tuo metu skauda.

Kuo osteopatija yra pranašesnė už kitus gydymo būdus?

Žmogaus kūnas yra labai sudėtingas organizmas. Tai ne automobilis, kuriam užtenka tik pakeisti tepalus, kad galėtų sėkmingai važiuoti toliau. Žmogaus organizmas labiau primena trikojį stalą – išimkite jo vieną koją, ir stalas nugrius. O tai reiškia, kad vienos žmogaus kūno struktūros sutrikimas pažeidžia aplinkines kūno struktūras.

Klasikinė medicina dažniausiai gydo žmogų dalimis: kardiologas – širdį, okulistas – akis. Bet žmogus nėra atskiri organai, jis – vientisa visuma. Osteopatas nepuls slopinti sutrikimo pasekmės – skausmo, o tyrinėdamas rankomis organizmą visų pirma stengsis rasti tikrąją skausmo priežastį, atsakyti į klausimą, kas nutiko, kad šituo baigėsi? Koks buvo pirmas impulsas – galbūt menkas pakitimas vienoje srityje, – kuris ėmė ristis per visą kūną tarsi sniego kamuolys, sukeldamas pakitimų ir prišaukdamas ligų visai kitose vietose.

Radęs priežastį, osteopatas vėlgi gydo ne tik probleminę vietą, bet visą organizmą, siekdamas atkurti balansą tarp audinių, organų ir stuburo. Galiausiai, osteopatinio gydymo pranašumas yra tas, kad jis neturi jokio šalutinio poveikio.

 

Ar tiesa, kad neretai skauda vieną kūno vietą, o osteopatas gydo kitą?

Tikra tiesa. Neretai sutrikimo priežastis slypi visai kitoje vietoje, o ne ten, kur skauda. Viena disfunkcija gali lemti kitas, nes organizmas adaptuojasi, prisitaiko prie tam tikrų pokyčių. Pavyzdžiui, nikstelėjote čiurną. Jei ji „neatstatyta“ iš karto, mūsų kūne ima vykti įvairiausi pakitimai, sukelti šios būklės: kad būtų patogiau vaikščioti, atitinkamai pakrypsta sąnariai, pasisuka klubai, juosmuo. Taigi nuo kojos pakitimai gali pakilti iki galvos. Štai tada aplanko netikėtumas: jus ima varginti galvos skausmai, o jų priežastis, pasirodo, pėdoje.


Osteopato kabinete nėra įmantrios diagnostinės aparatūros. Kaip osteopatai diagnozuoja ligą?

Pagrindinis osteopato įrankis yra jo pirštai. Dėl daugybės valandų praktikos osteopatas rankomis geba pajusti kūno pokyčius, aptikdamas audinių temperatūros skirtumus bei raumenų tonuso asimetrijas. Pasitelkus manualinius osteopatinius, neurologinius, ortopedinius testus rankomis galima nustatyti pakitimus bei jas sukeliančias priežastis, kurių diagnostinė aparatūra įprastai nepastebi.


Kai kurių šalių gimdymo namuose naujagimius apžiūri ne tik gydytojas neonatologas, bet ir osteopatas. Ką šis specialistas gali įžvelgti tokio, ko nemato neonatologas?

Natūralaus gimdymo metu kūdikio kūnelis slysta tvirtai vakuumo suspaustoje erdvėje. Vaikelio galvytė patiria nemažą spaudimą, kuris gali daryti įtaką mažo žmogučio raidos vystymuisi. Tad osteopatas apžiūri, ar nėra struktūrinių kranialinių kaukolės pakitimų, kurių išoriškai nematyti.

Deja, nepastebėti ir nekoreguoti jie vėliau ims lįsti visokiausiomis bėdomis. Kad ne visos sistemos veikia sklandžiai, pačioje gyvenimo pradžioje signalizuoja įvairiausi požymiai, pvz., žindymo sunkumai, gausus atpylinėjimas, virškinimo, miego sutrikimai. Vėliau gali pasireikšti raidos vėlavimas (mažylis vėliau sėsis, stosis, eis), netgi kalbos ar artikuliacijos sutrikimai. Ilgainiui gali atsirasti ortodontinių bėdų, iškrypti stuburas, kartotis dažni ausų uždegimai, astma, alerginės reakcijos…

Tad kūdikio gydymas – tai gydimas į ateitį! Gydoma nuo dalykų, kurie beveik nepastebimi šiandien, bet kada nors gali virsti ligomis.

 

Kartais su mažyliu atvykusių tėvų osteopatai klausia, ar jis nėra gimęs atlikus cezario pjūvio operaciją. Amžinai ramybės neduodantis klausimas – ar tikrai cezariukai yra jautresni ir dažniau serga?

Nors vaikelis slysdamas gimdymo takais gali nukentėti, vis dėlto gimdymas yra natūralus ir būtinas procesas, sukeliantis nuerofiziologinį šoką, kuris tarsi kompiuteris įjungia funkcijas, padedančias prisitaikyti prie naujos išorinės aplinkos.

Cezario pjūvio operacija yra nenatūralus gimimo būdas. Jos metu slėgio pokyčiai mažylį paveikia per staigiai, todėl jis nespėja prie jo prisitaikyti. Būtent tai lemia, kad operacijos metu vaikelis gimsta be emocijų, tyliai, nesukeldamas jokio triukšmo. Daug atliktų tyrimų rodo, kad streso lygis ir hormonų kiekis cezariukų organizme yra didesnis nei natūraliai gimusių vaikučių, todėl cezariukai tikrai būna irzlesni, sunkiau užmiega.

Osteopatijos gydymo metu rankomis atliekamos tam tikros manualinės technikos, kurios padeda vaikams, gimusiems atlikus cezario pjūvį, patirti spaudimą, panašų į natūralaus gimdymo metu gimdos takų sukeltus vakuuminius suspaudimus, sužadinančius nervinius impulsus, reikalingus kūdikio nervų sistemai aktyvinti.


Neretai mamos su kūdikiais baiminasi kreiptis, gailėdamos vaikučio. Ar osteopato atliekamos procedūros yra skausmingos?

 Osteopatinis gydymas yra švelnus, neskausmingas, nesukeliantis diskomforto, todėl šis metodas yra tinkamas net ir naujagimiams. Vaikučius pas osteopatą galima vesti nuo pirmos gimimo dienos.

Juolab kad yra bėdelių, kurias šis specialistas padėtų išspręsti. Tarkime, kūdikiui nesiseka žįsti, ištraukti pieno. Čiulpimas – tai refleksas, viskas turėtų vykti natūraliai ir sklandžiai. Bet jei vaikučiui nepavyksta burnyte sudaryti vakuumo ir patogiai žįsti – vadinasi, kažkas ne taip. Atpylinėjimas – irgi vienas požymių, kad gali būti užspausta kūdikio pakaušinė dalis, dirginami tam tikri nervai, kurie reguliuoja žarnyno veiklą.

Galime padėti ir kai kūdikius kamuoja pilvuko diegliai. Juos dažniausiai sukelia po gimdymo susidariusi įtampa tarp dviejų ertmių – krūtinės ir pilvo. Subalansavus šias dvi ertmes diegliukai arba sumažėja, arba visai išnyksta.


Tėvai osteopato darbą neretai painioja su masažistų, tad renkasi būtent jų paslaugas. Juk masažai – įprastesnė procedūra, o ir kainuoja mažiau. Kuo šios sritys skiriasi?

 Greičiausiai šios dvi sritys painiojamos dėl informacijos apie osteopatinį gydymą stokos. Tačiau tai yra dvi visiškai skirtingos sritys! Tarkime, esant padidėjusiam kūdikio raumenų tonusui, tėveliai kreipiasi į masažistus – ir elgiasi teisingai, nes šie specialistai atpalaiduoja įsitempusius raumenukus. Tačiau jie nepuola aiškintis, kodėl mažylio raumenys įsitempė. O jei neišsiaiškinsime raumenų įtampos priežasčių, lankytis masažisto kabinete teks ne sykį, kartais – ir daugybę metų.

Osteopatas visų pirma apžiūrės vaikelio galvytę ar stuburiuką, iš kurių išeina nervinės stuburo kanalo šaknelės, įnervinančios būtent tą raumenį. Tikėtina, kad būtent tos šaknelės dirginimas ją įjautrina ir skatina mažylio raumenų įsitempimus. Šiuo atveju osteopatas nemasažuos įtempto raumens, bet rankomis stengsis apčiuopti nervinius taškus (t. y. pirminę raumenų spazmų priežastį), juos atpalaiduoti ir šitaip sumažinti raumenų tonuso padidėjimą.


Ar į osteopatą gali kreiptis būsimos mamos? Ar procedūros nepaskatins, pavyzdžiui, priešlaikinio gimdymo?

Į osteopatą kreiptis būsimoms mamoms ne tik galima, bet ir rekomenduojama. Mat besivystydamas vaisius keičia svorio centrą, smarkiai didindamas apkrovas bei įtampą moters juosmeninėje stuburo dalyje ir dėl to sukeldamas nemažą skausmą, juosmens raumenų nuovargį ir trikdydamas dubens sąnarinius judesius. Osteopatas nėštukei taiko švelnias ir ritmiškas metodikas, šis gydymas jokios grėsmės vaisiui nesukelia.


Teko girdėti, kad osteopatija po gimdymo padeda moterims susigrąžinti buvusias linijas.

Kaip ir nėštumo metu, taip ir po gimdymo organizme viskas keičiasi, vyksta procesai, padedantys grįžti į pirminę padėtį. Tuomet osteopatas galėtų pagelbėti subalansuoti visą organizmą, kad šie procesai vyktų sklandžiau. Po gimdymo svorį labiausiai lemia medžiagų apykaitos ir hormonų sistemos. Kai nėra šių sistemų pusiausvyros, organizmas negali atsikratyti antsvorio. Subalansavus visas organizmo sistemas, pačiai moteriai tampa lengviau imtis priemonių ir kontroliuoti savo kūno svorį – jokio stebuklo čia nėra.


Kaip dažnai tenka lankytis pas osteopatą? Būtinas tam tikras vizitų ciklas ar užtenka ir kelių procedūrų?

Kiekvienas žmogus, kaip ir jo organizmas, yra individualus. O tai reiškia, kad kiekvienas į gydymą reaguoja skirtingai. Be to, daug lemia sutrikimo rimtumas. Kuo jis ilgiau ignoruojamas ir nesikreipiama į specialistus, tuo gydymo laikas ilgesnis. Taigi, vienam pacientui gali užtekti vos vienos procedūros, o kitas turės lankytis kelis mėnesius.

 

Straipsnio autorė: Birutė Naujokaitė, straipsnis publikuotas 2018 balandžio mėn. „Mažylio“ numeryje.

Komentaras

Būkite pirmas ir palikite savo nuomonę

Palikti komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.